Paieška puslapyje:

Profesorius Povilas Snarskis

 

 Povilas Snarskis

 

 (1889-1969)

 

Povilas Snarskis gimė 1889 m. rugpjūčio 25 d. Panevėžio apskrityje, Linkuvos valsčiuje, Švobiškio kaime. Baigęs Švobiškio pradžios mokyklą, mokėsi Joniškėlio aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, kurią baigė 1906 m. Po metų įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją. Ją baigęs, P. Snarskis 1910-1919 m. su pertraukomis mokytojavo pradinėse mokyklose, o 1920-1925 m. dėstė Joniškėlio žemės ūkio mokykloje. Į Lietuvos universiteto Matematikos-Gamtos fakulteto Biologijos skyrių P. Snarskis įstojo 1924 m., būdamas jau 35-erių metų amžiaus. Baigęs universitetą, dar 10 metų mokytojavo ir dėstė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje (1930-1940 m.) ir Prekybos institute (nuo 1935 m.) biologiją, chemiją, matematiką, fiziką, prekių mokslą.

Mokytojaudamas P. Snarskis neapsiribojo vien pedagoginiu darbu. Daug laiko jis skirdavo Lietuvos floros tyrimams. Per vasarą ir laisvu nuo darbo laiku pėsčiomis, važiuotas arkliu ar autobusu apkeliavo Klaipėdos kraštą, o vėliau ir visą Lietuvą, tirdamas florą bei augaliją. Ypač rūpestingai ištyrinėjo gimtąsias Joniškėlio apylinkes. Už darbą „Lietuvos rasakilos (Alchemilla) ir jų išsiplatinimas“ 1940 m. Vytauto Didžiojo universitete P. Snarskiui suteiktas biologijos mokslų daktaro laipsnis. Nuo to laiko visas P. Snarskio gyvenimas tapo susietas su aukštąja mokykla ir mokslo tiriamuoju darbu.

Vilniaus universitete P. Snarskis dirbo nuo 1940 m. iki 1967 m. Lygiagrečiai apie dešimt metų (1944-1952 m.) dirbo tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute. Vilniaus universitete P. Snarskis nuo 1944 metų vadovavo Aukštesniųjų augalų sistematikos katedrai, o nuo 1948 m. iki 1963 m. – Darvinizmo ir genetikos katedrai. 1946 m. P. Snarskiui buvo suteiktas profesoriaus vardas, 1959 m. – nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1965 m. P. Snarskis tapo Respublikinės mokslo premijos laureatu.

P. Snarskis, kaip ir daugelis mūsų krašto žaliojo rūbo tyrinėtojų, savo botaninius darbus pradėjo nuo atskirų rūšių ir jų paplitimo pažinimo. Surinktais herbariumais, kartotekomis, augimviečių aprašymais, kitais faktiškais įrodymais buvo pagrįsti visi P. Snarskio darbai. Jis daug keliavo, aprašinėjo, rinko, herbarizavo ir skelbė duomenis apie retesniųjų rūšių augalų paplitimą bei naujas jų radimo vietas, sudaromas bendrijas. Ypač pasižymėjo kaip pastabus sistematikas, todėl aprašė daugelį naujų augalų formų, varietetų ir net rūšių. P. Snarskis rašė ir mokslo istorijos klausimais. Paminėtinas jo straipsnis apie S. B. Jundzilo atliktus tyrimus, kur jis ne tik aptaria senojo Vilniaus universiteto žymaus botaniko darbus, bet ir jais remdamasis analizuoja Vilniaus apylinkių floros pokyčius per daugiau kaip 160 metų.

Profesorius paliko daug svarių mokslo darbų, ypač iš floristikos, sistematikos, augalų geografijos, ekonominės botanikos. Iš floristinių profesoriaus P. Snarskio darbų pirmiausia reikia pažymėti labai reikšmingą darbą „Vadovas Lietuvos TSR augalams pažinti“ (1954), neretai vadinamą mažąja Lietuvos flora. Galima tvirtinti, kad XX a. viduryje tiriant Lietuvos florą didžiausias įnašas priklauso P. Snarskiui. Jis inventorizavo augalų rūšis ir ištyrė jų paplitimą. Tai buvo pagrindas, kuriuo remiantis 1959 m. pradėta leisti „Lietuvos TSR flora“.

Profesorius P. Snarskis aukštosiose mokyklose studentams skaitė Aukštesniųjų augalų sistematikos, Filogenijos, Augalų geografijos, Biologijos istorijos, Darvinizmo, Gamtos dėstymo metodikos, Dekoratyvinių augalų kursus. Daugelio diplominių ir disertacinių darbų vadovas.

Vadovaudamas Darvinizmo ir genetikos katedrai, kai Sovietų Sąjungoje į biologijos mokslą buvo įsakmiai brukama valstybinės valdžios remiama lysenkizmo doktrina, profesorius sugebėjo paskaitas skaityti ir darbą organizuoti taip, kad biologijos istorija ir evoliucijos mokslas būtų nušviečiami objektyviai, o mokslo tiriamąjam darbui apdairiai parinkta augalų introdukcijos kryptis nekeltų valdžios įtarumo dėl idėjinio nukrypimo.

Profesorius P. Snarskis buvo pažangus mokslininkas ir pedagogas, puikus dėstomų disciplinų žinovas. Jis ne vien tik perteikdavo studentams specialybės žinias, bet ir ugdė visapusišką jų išsilavinimą, skatino moksliniam, kūrybiniam darbui, puoselėjo savarankiškumą, mokė gyvenimo išminties, tėviškai rūpinosi.

P. Snarskis mirė 1969 m. lapkričio 17 d. Palaidotas Rasų kapinėse, Vilniuje.

 

Svarbiausios mokslo publikacijos:


Snarskis P., 1939: Lietuvos rasakilos (Alchemilla) ir jų išsiplatinimas. – Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-Gamtos fakulteto darbai, 13(2): 183–347.

Snarskis P., 1941: Seseria coerulea subsp. uliginosa Čelakovsky išsiplatinimas Lietuvoje. – Vilniaus universiteto Matematikos-Gamtos fakulteto darbai, 1(14): 151–162.

Snarskis P., 1948: Vadovas Lietuvos TSR laukų piktžolėms pažinti. – Vilnius.

Snarskis P., 1954: Vadovas Lietuvos TSR augalams pažinti. – Vilnius.

Ribokaitė B., Snarskis P., 1960: Dekoratyviniai vijokliniai ir laipiojantieji augalai. – Vilnius.

Snarskis P., 1961: Gvazdikiniai – Caryophyllaceae Juss. – Kn.: Natkevičaitė-Ivanauskienė M. (red.), Lietuvos TSR flora, 3: 268–342. – Vilnius.

Snarskis P., 1961: Atlantinis floros elementas Lietuvos TSR floroje. – Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Biologija, 1: 195–212.

Snarskis P., 1962: Kai kurie Lietuvos TSR adventyviniai augalai ir jų plitimo būdai ir keliai. – Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Biologija, 2: 107–131.

Snarskis P., 1962: Orchidažiedžiai – Microspermales. – Kn.: Natkevičaitė-Ivanauskienė M. (red.), Lietuvos TSR flora, 2: 565–628. – Vilnius.

Snarskis P., 1968: Vadovas Lietuvos augalams pažinti. – Vilnius.

Snarskis P., 1971: Rasakila – Alchemilla L.; Mažuolė – Aphanes L.; Svarainis – Cydonia Mill.; Atvaisa – Chaenomeles Lindl.; Kriaušė – Pyrus L.; Obelis – Malus Miller; Medlieva – Amelanchier Med.; Kaulenis – Cotoneaster Med.; Dyglainė – Pyracantha Roem; Šliandra – Mespilus L. – Kn.: Natkevičaitė-Ivanauskienė M. (red.), Lietuvos TSR flora, 4: 192–245, 252–263.– Vilnius.

Butkienė S., Snarskis P., 1971: Šermukšnis – Sorbus L.; Aronija – Aronia Pers. – Kn.: Natkevičaitė-Ivanauskienė M. (red.), Lietuvos TSR flora, 4: 245–252.– Vilnius.

Butkus V., Snarskis P., 1971: Gudobelė – Crataegus L. – Kn.: Natkevičaitė-Ivanauskienė M. (red.), Lietuvos TSR flora, 4: 263–294. – Vilnius.

Snarskis P., 1972: Lietuvos TSR ąžuolynai (floristiniu ir geobotaniniu požiūriu). – Vilnius.

Snarskis P., Galinis V., 1974: Vadovas Lietuvos dekoratyviniams medžiams ir krūmams pažinti. – Vilnius.